Meilės Lukšienės – Matjošaitytės gyvenimo ir veiklos apžvalga
(1913 m. rugpjūčio 20 d. – 2009 m. spalio 16 d.)
Lietuvių
literatūros tyrėja, pedagogė, edukologė,
humanitarinių
mokslų daktarė,
habilituota
socialinių mokslų daktarė,
Lietuvos
švietimo reformos pradininkė
2011 m. lapkričio 9 d. Paryžiuje UNESCO generalinės konferencijos 36-ojoje sesijoje habil. dr. Meilės Lukšienės 100-osios gimimo metinės paskelbtos UNESCO 2013-aisiais minima sukaktimi. UNESCO dėmesys šiai visuomenės veikėjai skiriamas už itin svarbų vaidmenį vystant modernią švietimo sistemą bei ugdant demokratišką lietuvių bendruomenę.
Pagrindinės publikacijos
Autorinės knygos: Jono Biliūno kūryba (1956), Lietuvos švietimo istorijos bruožai XIX a. pirmoje pusėje (1970), Demokratinė ugdymo mintis Lietuvoje: XVIII a. antroji – XIX a. pirmoji pusė (1985), Jungtys [Straipsnių švietimo reformos klausimais rinkinys] (2000), Laiko prasmės (2004).
Bendraautorė: Lietuvių literatūros istorija (1957), Lietuvos mokyklos ir pedagoginės minties istorijos bruožai (1983), Lietuvos bendrojo lavinimo vidurinės mokyklos koncepcija (1988), Lietuvos švietimo koncepcija (1992), Lietuvos švietimo reformos gairės (1993), Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosios programos. Projektai (1994), Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosios programos. I-X klasės (1997), Bendrojo išsilavinimo standartai. I-X klasės. Projektai (1997).
Trumpas gyvenimo aprašymas
Kilmė ir išsilavinimas. Gimė 1913 m. rugpjūčio 20 d. Vienoje. Kilusi iš garsios Lietuvos kultūros veikėjų giminės. Formalųjį išsimokslinimą įgijo tarpukario Lietuvoje – 1931 m. baigė Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją, 1942 m. – Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą, įgijo lietuvių literatūros istorijos specialybę (pagrindinė) ir lietuvių kalbotyros, prancūzų literatūros, pedagogikos specialybes (šalutines). Apgynė dvi disertacijas: humanitarinių mokslų daktaro ir socialinių mokslų habilituoto daktaro (edukologijos sritis).
Darbas. Dirbo mokytoja, universiteto dėstytoja, 1951–1958 metais – Vilniaus valstybinio universiteto Lietuvių literatūros katedros vedėja. Sovietmečiu apkaltinus nacionalizmu ir antitarybiškumu, Meilė Lukšienė pašalinama iš universiteto be teisės tyrinėti literatūrą. 1959 m. ją priima Pedagogikos mokslinio tyrimo institutas – jame moksline bendradarbe dirbo iki 1997 m. Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės narė. Lietuvos švietimo reformos kūrėja.
Visuomeninė veikla. 1988 m. Meilė Lukšienė, kaip viena iš autoritetingiausių Lietuvos mokslininkių, išrenkama Lietuvoje kylančio judėjimo – Sąjūdžio, tapusio svarbiausia Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. jėga, iniciatyvinės grupės nare. Subūrė Lietuvos Respublikos švietimo reformos grupę, yra viena pagrindinių pirmosios nepriklausomos Lietuvos švietimo koncepcijos ir su ja susijusių švietimo dokumentų kūrėjų. Ugdė jaunąją edukologijos mokslininkų ir švietimo vadybininkų kartą. Daug dėmesio skyrė Lietuvos visuomenei naujų švietimo principų – humaniškumo, demokratijos, tautiškumo – aiškinimui viešose diskusijose ir visuomenės informavimo priemonėse, švietimo ir kultūros ryšiams.
Apdovanojimai.
Nusipelniusios mokslo veikėjos vardas (1989 m.),
Gedimino 5-ojo laipsnio ordinas (1994 m.),
Vytauto Didžiojo ordino Komandoro didysis kryžius (2003 m.),
UNESCO Jano Amoso Komenijaus medalis (2004),
Švietimo ir mokslo ministerijos garbės ženklas (2007).
Darbų ypatumai. M. Lukšienė pirmoji Lietuvoje moksliškai pagrindė demokratinio ugdymo metodologiją istorijos bei dabarties raidos aspektu. Jos moksliniai darbai pasižymi integraliu humanitarinių ir socialinių mokslų principu, tebedarančių didžiulę įtaką socialinių mokslų plėtrai.
Lietuvos pedagoginės minties raidą tyrėja siejo su bendraisiais nacionalinės kultūros klausimais. Jos tyrinėjimai to meto darbų kontekste išsiskyrė kultūrologiniu aspektu, buvo atliekami trijų mokslo šakų – edukologijos, literatūrologijos ir kultūrologijos – sankirtoje, pranoko tuo metu vyravusius tyrimus, koncentruotus į siaurus specifiškus mokyklos sistemos, didaktikos klausimus. M. Lukšienei labiau rūpėjo asmenybės brendimas savos, nacionalinės kultūros, kurios neatsiejama dalimi ji laikė švietimą, sąlygomis.
M. Lukšienė iškėlė esminius Lietuvos švietimo sistemos orientacijos klausimus: nacionalumo ir universalumo santykio; kultūrinės savimonės ugdymo; kultūrinės tradicijos tęstinumo ir švietimo modernizavimo; socialinio teisingumo. Tuo metu ji suformulavo ugdymo idealą, kuriuo buvo pagrįstas naujasis mokyklinio ugdymo turinys: moralus, pilietiškas, savarankiškai mąstantis, kūrybiškas ir gebantis remtis įvairių kultūrų vertybėmis bei konstruktyviai veikiantis asmuo. Vieši šių temų svarstymai tapo svarbiu pedagoginės bei apskritai visos visuomenės mentaliteto keitimo veiksniu.
Vertingas M. Lukšienės bruožas – gebėjimas gauti ir aprėpti naujausią informaciją iš įvairių šaltinių, analizuoti Vakarų Europos švietimo sistemas ir jų raidos tendencijas, naujausias edukologijos idėjas, numatyti, kaip tai gali kisti ir kaip veikti konkrečioje nacionalinėje kultūroje. Pati M. Lukšienė bendravo, skaitė keliomis kalbomis – lietuvių, lenkų, prancūzų, rusų, vokiečių, todėl neformaliai intensyviai mokėsi iš įvairiausių pasaulio šalių literatūros, mokėsi ir su ja dirbę bei švietimo reformos dokumentus drauge kūrę kolegos. Tai lėmė modeliuojamo Lietuvos švietimo šiuolaikiškumą, europietiškumą.
M. Lukšienei buvo būdingas gilus sisteminis mąstymas. Savarankišką švietimo sistemą visuose savo tyrinėjimuose ji laikė vienu iš valstybingumo garantų, o švietimo sistemos kryptingumą, tikslingumą ir pajėgumą aprėpti visus be išimties visuomenės sluoksnius – viena iš valstybės sėkmingo gyvavimo sąlygų. Didelis M. Lukšienės nuopelnas, kad atkuriamą Lietuvos nepriklausomybę 1990 m. Lietuvos švietimas sutiko jau turėdamas konceptualų europietišką ateities švietimo modelį. Jo pagrindu sukurta Lietuvos švietimo koncepcija (1992), nubrėžusi valstybės švietimo sistemos kūrimo kryptis. Esminiais švietimo principais pasirenkamas humaniškumas, demokratiškumas, nacionalumas ir atsinaujinimas. Teoriniu švietimo kūrimo pagrindu pasirenkama humanistinio ugdymo paradigma, holistinio ugdymo samprata. Švietimo sistema grindžiama Europos kultūros vertybėmis – nelygstama asmens verte, prigimtine žmonių lygybe, sąžinės laisve, tolerancija, demokratiniais visuomenės santykiais. Švietimas įvardijamas pamatiniu visuomenės raidos veiksniu, visų socialinių reformų pagrindu, todėl jam iškeltas uždavinys lenkti bendrąją visuomenės raidą ir būti jos vedliu. 1999 m. Lietuvos švietimą vertinę OECD ekspertai pripažino, jog Lietuvoje egzistuoja tvirtas konceptualus reformų pagrindas (“There is a strong conceptual foundation for reforms“) ir Lietuva pateikia geriausią pagrindinio dokumento – 1992 metų Lietuvos švietimo koncepcijos – kūrimo ir plėtros pavyzdį. Šių darbų pagrindinė autorė yra habil. dr. M. Lukšienė.
Savo visuomeninėje ir ugdomojoje veikloje Meilė Lukšienė visada išsiskyrė tikėjimu, kad asmuo pajėgus keisti save ir savo socialinę kultūrinę aplinką žmogiškumo linkme. Visa savo veikla ji modeliavo ne tik švietimo, bet ir valstybės ateitį – moderni Lietuvos tauta, atvira visuomenė, demokratinė valstybė. Demokratinei valstybei kompetentingo žmogaus ugdymą laikė vienu pagrindinių švietimo uždavinių. Kompetencija tyrėja laikė ne siauras dalykines profesines kvalifikacijas, o žmogaus pasirengimą aktyviai veikti visuomenėje, atsakyti už visuomenės gyvenimą, kurti jos kultūrą, nuolatos reaguoti į pasaulio raidos iššūkius ir pokyčius, todėl pasirengti mokytis visą gyvenimą. Toks M. Lukšienės požiūris itin susišaukia su XXI amžiaus Europos švietimo ir mokymo sistemų tikslais.
M. Lukšienė sugebėjo sutelkti ir įtraukti plačią mokslinę ir pedagoginę bendruomenę švietimo reformos tikslams įgyvendinti. M. Lukšienės pastangomis išaugo daug gabių švietimo vadybininkų, mokslininkų, plėtojančių teorines ir praktines švietimo kaitos strategijas, atitinkančias demokratinius švietimo siekius.
M. Lukšienė aktyviai dalyvavo visos Lietuvos valstybės kūrimo darbuose: dalyvavo rengiant ir teikiant pasiūlymus Prezidentui, LR Seimui, LR Vyriausybei ne tik švietimo, bet ir kultūros, pilietinės demokratinės visuomenės stiprinimui.
M. Lukšienės darbų reikšmingumas įrodo, kad ji yra Europos ir pasaulinio lygio mokslininkė ir asmenybė, padariusi ryškų indėlį demokratinės visuomenės ir modernaus švietimo plėtotei.