MEILUTĖ JULIJA LUKŠIENĖ-MATJOŠAITYTĖ

(1913 m. rugpjūčio 20 d.–2009 m. spalio 16 d.)

Lietuvių literatūros tyrėja, pedagogė, edukologė,
humanitarinių mokslų daktarė, habilituota socialinių mokslų daktarė, Lietuvos švietimo reformos pradininkė

Veikla

Meilė Lukšienė – daugybės švietimo srities strateginių dokumentų bei knygų autorė ir bendraautorė, yra dirbusi mokytoja, universiteto dėstytoja, 1951–1958 m. vadovavo Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedrai. Sovietmečiu Ji apkaltinta nacionalizmu ir antitarybiškumu ir dėl to pašalinta iš universiteto atimant teisę tyrinėti literatūrą. Vėliau, 1959 m., priimta į Pedagogikos mokslinio tyrimo institutą, kuriame iki pat 1997 m. buvo vyresnioji mokslinė bendradarbė.

1988 m. Meilė Lukšienė, kaip viena iš autoritetingiausių Lietuvos mokslininkių, išrinkta Lietuvoje kylančio judėjimo – Sąjūdžio, tapusio svarbiausia Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais jėga, – iniciatyvinės grupės nare. Subūrusi Lietuvos Respublikos švietimo reformos grupę Ji buvo viena pagrindinių pirmosios nepriklausomos Lietuvos švietimo koncepcijos ir su ja susijusių strateginių švietimo dokumentų kūrėjų. Daug dėmesio skyrė edukologijos mokslininkų ir švietimo vadybininkų jaunosios kartos ugdymui, naujų Lietuvos visuomenei švietimo sampratų – humaniškumo, demokratijos, tautiškumo – pristatymui ir sklaidai, švietimo ir kultūros ryšių vystymui bei skatinimui. Mokslininkės pastangų dėka Lietuvoje buvo išugdyta daug gabių švietimo vadybininkų bei mokslininkų, plėtojančių praktines švietimo kaitos strategijas, atitinkančias demokratinio švietimo siekius.

Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę Meilė Lukšienė ir toliau aktyviai dalyvavo valstybės vystymo procese – rengė bei teikė siūlymus Lietuvos Respublikos Prezidentui, Seimui, Vyriausybei ne vien švietimo, bet ir kultūros, pilietinės visuomenės bei demokratijos stiprinimo klausimais.

Apdovanojimai

1989 m. Meilei Lukšienei suteiktas Nusipelniusios mokslo veikėjos vardas, 1994 m. – įteiktas Gedimino 5-ojo laipsnio ordinas. Mokslininkei 2003 m. įteiktas Vytauto Didžiojo ordino Komandoro didysis kryžius, o 2007 m. – Švietimo ir mokslo ministerijos garbės ženklas. 2004 m. Meilė Lukšienė apdovanota UNESCO Jano Amoso Komenijaus medaliu – vienu prestižiškiausių UNESCO apdovanojimų, skiriamu už ypač svarbius nuopelnus švietimo srityje.

Meilė Lukšienė pirmoji Lietuvoje moksliškai pagrindė demokratinio ugdymo metodologiją istorijos bei dabarties raidos aspektais. Jos moksliniai darbai pasižymi integraliu humanitarinių ir socialinių mokslų principu, vis dar turinčiu didžiulę įtaką socialinių mokslų vystymui ir plėtrai.

Lietuvos edukologijos raidą tyrėja siejo su bendraisiais nacionalinės kultūros klausimais, todėl tuometiniame mokslinių darbų kontekste Jos tyrimai išsiskyrė kultūrologiniu aspektu bei požiūrio platumu. Mokslininkė savo darbus rengdavo derindama tris mokslo šakas – edukologiją, literatūrologiją ir kultūrologiją, – taip pranokdama tuo metu vyravusius tyrimus, koncentruotus į sąlyginai siaurus ir specifinius ugdymo sistemos ir didaktikos klausimus.

Meilė Lukšienė iškėlė esminius Lietuvos švietimo sistemos orientavimo klausimus: nacionalumo ir universalumo santykio, kultūrinės savimonės ugdymo, kultūrinės tradicijos tęstinumo ir švietimo modernizavimo bei socialinio teisingumo. Ji suformulavo ugdymo idealą, kuriuo buvo pagrįstas naujasis Lietuvos mokyklinio ugdymo turinys: moralus, pilietiškas, savarankiškai mąstantis, kūrybiškas ir gebantis remtis įvairių kultūrų vertybėmis bei konstruktyviai veikiantis asmuo. Vieši šių temų svarstymai bei diskusijos tapo itin svarbiais veiksniais formuojant ir keičiant pedagoginį bei bendrą visuomenės mentalitetą.

Vertingas Meilės Lukšienės bruožas – gebėjimas pasiekti ir aprėpti naujausią informaciją, analizuoti Vakarų Europos švietimo sistemų raidos tendencijas, skleisti naujausias edukologijos idėjas bei šias žinias pritaikyti Lietuvos kontekste. Mokslininkė laisvai bendravo ir skaitė lietuvių, lenkų, prancūzų, rusų ir vokiečių kalbomis, žinių sėmėsi ir iš įvairiausių pasaulio šalių literatūros. Jai būdingas ir gilus sisteminis mąstymas – savarankišką švietimo sistemą visuose savo moksliniuose tyrimuose Meilė Lukšienė laikė vienu iš valstybingumo pagrindų, o švietimo sistemos kryptingumą, tikslingumą ir pajėgumą aprėpti visus visuomenės sluoksnius – viena iš valstybės sėkmingo vystymosi sąlygų.

Ypač didelis Meilės Lukšienės nuopelnas, jog atkuriant Lietuvos nepriklausomybę 1990 m. valstybė jau turėjo konceptualų europietišką ateities švietimo sistemos modelį. Jo pagrindu 1992 m. parengta Lietuvos švietimo koncepcija, nurodžiusi valstybės švietimo sistemos kūrimo ir vystymo gaires. Pasirinkti esminiai švietimo principai – humaniškumas, demokratiškumas, nacionalumas ir atsinaujinimas, o teoriniu švietimo kūrimo pagrindu tapo humanistinio ugdymo paradigma, holistinio ugdymo samprata. Švietimo sistemos koncepcija pagrįsta Europos kultūros vertybėmis – nelygstama asmens verte, prigimtine žmonių lygybe, sąžinės laisve, tolerancija, demokratiniais visuomenės santykiais. Švietimas įvardytas pamatiniu visuomenės raidos veiksniu bei visų socialinių reformų pagrindu, todėl jam iškeltas uždavinys – lenkti bendrąją visuomenės raidą ir būti jos vedliu.

1999 m. Lietuvos švietimo sistemą vertinę Tarptautinės ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (angl. Organisation for Economic Co-operation and Development, OECD) ekspertai pripažino, jog Lietuvoje egzistuoja tvirtas konceptualus pagrindas reformoms, ir pateikė Lietuvą kaip geriausią pagrindinio dokumento – 1992 m. Lietuvos švietimo koncepcijos – kūrimo ir plėtros pavyzdį. Šio dokumento pagrindinė autorė yra habil. dr. Meilė Lukšienė.

Meilė Lukšienė visada išsiskyrė tikėjimu, kad asmuo pajėgus keisti save ir savo socialinę kultūrinę aplinką žmogiškumo linkme. Savo veikla Ji formavo ne tik švietimo, bet ir visos valstybės ateities principus – moderni Lietuvos tauta, atvira visuomenė, demokratinė valstybė. Vienu pagrindinių švietimo sistemos uždavinių Ji laikė kompetentingo žmogaus ugdymą demokratinei valstybei. Tyrėjos nuomone, kompetencija yra ne vien siaura dalykinė kvalifikacija, bet ir žmogaus pasirengimas aktyviai veikti visuomenėje, gebėjimas atsakyti už visuomenės gyvenimą, kurti jos kultūrą, nuolat reaguoti į pasaulio raidos pokyčius ir keliamus iššūkius bei mokytis visą gyvenimą. Tokie tikslai nustatyti daugeliui XXI a. Europos ir pasaulio švietimo ir mokymo sistemų.

Meilės Lukšienės darbai įrodo, jog Ji yra pasaulinio lygio mokslininkė ir asmenybė, įnešusi svarbų indėlį į demokratiškos pilietinės visuomenės ir modernios švietimo sistemos vystymą bei plėtrą.

100-osios Meilės Lukšienės gimimo metinės – UNESCO minima sukaktis.